Jeigu nors kartą teko būti „Kibirkšties“ varžybose, esate matę ir Albertą. Įvykius aikštėje stebint iš tribūnų, atrodo, kad ji yra ne tik komandos kineziterapeutė, bet ir visų žaidėjų draugė. Pati Alberta teigia, kad “Kibirkštis” – jos antri namai ir šeima.

Besidžiaugdami sportininkų laimėjimais dažnai neįvertiname kitų komandos narių indelio į tuos pasiekimus. Kokia komanda be tinkamo kineziterapeuto, kokia “Kibirkštis” be Albertos, kuri, rodos, gydo sportininkes ne tik “ledukais” ant traumuotų vietų ar masažais, bet ir motyvuojančiais, užvedančiais žodžiais. Pastarieji, panašu, visada parenkami patys tinkamiausi. Juk komanda stipri tada, kai visos merginos žaidžia pilna jėga, turi sportinio pykčio ir didelį norą nugalėti.

Tad šį kartą kviečiame susipažinti su Lietuvos moterų krepšinio lygoje žaidžiančios komandos Vilniaus “Kibirkštis” kineziterapeute Alberta Eisimantaite.

Vieni jau nuo vaikystės žino kuo norės užsiimti gyvenime, kitų, vaikystėje svajojusių būti policininkais, ugniagesiais ar astronautais, norai dažniausiai išblėsta suaugus, tretiems tas suvokimas ateina dar vėliau. Kada tu supratai, kad nori tapti kineziterapeute? Galbūt tokios, pakankamai sudėtingos, profesijos pasirinkimą lėmė tam tikri gyvenimiški įvykiai?

Studijų pirmame kurse, susipažįstant su dėstytojais, dažnai sulaukdavome tokio klausimo. Tuomet beveik visi sakydavome, kad tam turėjo įtakos kokio nors artimo žmogaus trauma ar liga, o mes, tiesiog norėdami išmokti jiems padėti, pasirinkome šitą specialybę. Atsakyme tikrai yra dalis tiesos, bet manau, kad kineziterapijos studijų pasirinkimas man buvo įdomus ir dėl to, kad tuo metu Lietuvoje buvo ganėtinai nedaug kineziterapeutų – norėjau prisidėti prie tos mažumos.

Kodėl pasirinkai būtent darbą sporto komandoje?

Šis pasirinkimas buvo visiškai neplanuotas. Dirbdama sporto ir reabilitacijos centre visai netikėtai gavau pasiūlymą nueiti į darbo pokalbį su Vilniaus “Kibirkšties” direktoriumi Dainiumi Virbicku ir trenere Jurgita Štreimikyte-Virbickiene. Pokalbis buvo sėkmingas – taip aš ir atsidūriau komandoje. Nors studijų metais turėjau įsitikinimą, jog dirbsiu su kineziterapeute, bet gyvenimas pats mane atvedė link sporto. Ir aš esu šimtu procentu tuo patenkinta!

Kaip įsivaizdavai savo, kaip kineziterapeutės, darbą studijų metu?

Studijų laikotarpiu visados galvojau, kad dirbsiu su vaikais, nes labai juos myliu. Negaliu nustoti šypsotis kuomet pamatau mažą vaiką.  Vis dėlto padirbėjus pusmetį su jais, supratau, kad man šis darbas pernelyg monotoniškas, kad noriu dinamiškesnio darbo, kuriame tektų susidurti su daugiau iššūkių. Krepšinis išpildė mano lūkesčius.

Kokios tavo funkcijos merginų krepšinio klube? Galbūt yra tekę gauti pasiūlymų arba dirbti kokiose nors tam tikrų amžiaus grupių vyrų ar moterų krepšinio rinktinėse?

Komandoje aš esu vadinama tiesiog “daktaryte”. Esu kaip kineziterapeutė, masažuotoja, medicinos atstovė. Vienu žodžiu – “daugiafunkcinis” žmogus.  Šiemet gavau pasiūlymą dirbti su U20 merginų rinktinės komanda, tačiau dėl tam tikrų aplinkybių teko atsisakyti pasiūlymo. Labai tikiuosi, kad tai bus ne pirmas ir ne paskutinis kvietimas padirbėti su rinktinėmis.

 Stebint rungtynes, atrodo, kad pati esi viena komandos žaidėjų, nes emocijomis nenusileidi ir komandos krepšininkėms. Esi itin emocingas žmogus ar tiesiog giliai įleidai šaknis į Kibirkšties „gyvenimą“, tad kiekvieną akimirką išgyveni taip, lyg pati žaistum aikštelėje?

Na, “Kibirkšties” ekipoje aš jau trečias sezonas, tai čia jau galima sakyti mano antri namai ir antra šeima. Manau rungtynių metu neįmanoma sėdėti ramiai ir nepalaikyti savo šeimos narių! Tai čia turbūt ir gaunasi emocingas kiekvienos žaidėjos ir kiekvienos rungtynių akimirkos išgyvenimas.

Kineziterapeuto pagrindinis tikslas – fiziškai pasiruošusi ir sveika komanda, kurios varikliukas dirba pilnu pajėgumu. Ar siekiant šio tikslo tenka dirbti tiesiogiai ties sveikata, ar ir ties kitais pasiruošimą lemiančiais dalykais? Galbūt tenka pabūti ir komandos psichologe?

Už fizinį pasiruošimą ir nuolatinį geros fizinės kondicijos palaikymą komandoje yra atsakingas fizinio pasirengimo treneris. Jo indėlis komandoje tikrai yra didžiulis ir atsakingas. Mano tikslas – merginas paruošti treniruotei, treniruotės ar rungtynių metu atsitikus kažkokiai nelaimei – suteikti kuo skubesnę pagalbą, po traumų kuo greičiau ir, žinoma, efektyviau sugrąžinti žaidėją atgal į krepšinio aikštelę, susirgus – pasirūpinti, kad žaidėja kuo greičiau pasveiktų. Žinoma yra tekę turėti ir ne vieną pokalbį su žaidėjom, kurios po traumos “palūžta” psichologiškai.

Kokios mintys dažniausiai kyla sportininkėms to psichologinio “lūžio” metu?

Sunkus klausimas. Dažniausiai sportininkai klausia savęs ar aš iš viso dar noriu sportuoti profesionaliai  ir “kankinti savo kūną”.

Kokios traumos dažniausiai pasitaiko moterų krepšinyje? Kokią sunkiausią traumą yra patyrusi kuri nors tavo komandos žaidėja ir kiek laiko truko reabilitacija?

Ne tik moterų, bet ir vyrų krepšinyje dažniausiai pasitaikančios yra čiurnų ir kelių traumos. Mano darbo su krepšininkėmis metu sunkiausia patirta trauma buvo Justinos Kraujūnaitės kelio kryžminių raiščių plyšimas, po kurios į aikštelę Justina grįžo tik po pusės metų.

Kaip atrodo reabilitacija po tokios žaidėjos traumos, kada pradedama sportuoti ir kada žaidėjas gali žaisti pilna jėga?

Reabilitacija po kryžmynių raiščių plyšimo trunka apie pusę metų. Pirmais mėnesiais yra duodami maži krūviai, grąžinamos judesių amplitudės, vėliau palaipsniui didinamas krūvis. Pilnas grįžimas į sportą būna tuomet, kai atliekamas bent jau 6 mėnesių reabilitacija ir sportininkas pats jaučiasi 100% atsistatęs.

Gal turi savo srities autoritetą? Juk Lietuvoje yra tokių mėgstamų ir dėl savo darbo giriamų specialistų kaip Rimtautas Gudas ar Vytenis Trumpickas, legendinis Juozukas. Ar norėtum dirbti su šiais Lietuvos krepšiniui puikiai pažįstamais veidais?

Visi šie išvardinti žmonės yra nuostabūs savo srities specialistai, tai tikrai nenuostabu, kad jie yra daugelio žmonių autoritetai. Tik pridėčiau dar vieną žmogų į sąrašą, tai Lietuvos olimpinės rinktinės vyr. gydytojas Dalius Barkauskas. Į jo seminarus turbūt galėčiau eiti kasdien. Na, o padirbėti su šiais nuostabiais specialistais tikrai būtų ir įdomu, ir naudinga.

Išduok paslaptį. Kokie ingridientai dedami į vandenį, kai kiekvienai žaidėjai atitenka jos numeriu pažymėtas vandens buteliukas ar gertuvė?

Paslaptis labai paprasta: į vandenį beriami milteliai, kurie yra praturtinti įvairiais mineralais ir glikogenu. Vartojant tokį tirpalą raumenys efektyviai papildomi energijos atsargomis, jaučiamas mažesnis nuovargis, palaikoma normali raumenų veikla.

Tačiau kiekvienai žaidėjai skiriamos skirtingos medžiagos ar ne? Nuo ko priklauso, kiek ir kam skiriama kiekvienai žaidėjai?

Tiesą sakant, ne. Visoms pilami vienodi milteliai. Tik vienos yra, kurios nori vadinamo “kompoto”, o kitos mėgsta natūralų vandenį.

Jei neklystu, praėjusiais metais kartu su jungtine vyrų komanda keliavai į Kiniją. Kaip atsidūrei vyrų komandoje? Ar nebuvo baisu tokioje ilgoje kelionėje būti pagerbtai tarp vyrų?

Vyrų komandoje atsidūriau labai paprastai. Tiesiog gavau pasiūlymą ir su juo sutikau. Iš tiesų, Kinija man buvo tikrai didžiulis išbandymas, kurį, manau, puikiai išlaikiau. Prieš kelionę viskas atrodė kiek gąsdinančiai – tiek darbas su vyrų komanda, tiek ta ilga ir varginanti kelionė. Bet kaip vėliau paaiškėjo – nebaisus man nei darbas su vyrais, nei Kinija.

 Ar pati sportavai kokią nors sporto šaką, ar, galbūt, visada norėjai pabandyti, bet taip ir neišdrįsai?

Mano pagrindinis užsiėmimas mokykloje buvo šokių būreliai. Nors nemeluosiu, būdama kokioje 3 klasėje turėjau svajonę lankyti karate, bet kadangi gyvenau Šilalėje, o ten tokio būrelio nebuvo – karate ir liko tik svajone.

Na ir pabaigai, ko galėtum palinkėti sportininkams ir Jus palaikantiems sirgaliams?

Visiems sportininkams linkiu, kad nepamirštų jog norint pasiekti aukštumų, reikia įdėti daug darbo ir atiduoti visą save. Todėl linkiu neprarasti to ryžto ir užsispyrimo. Na o sirgaliams, kad ir toliau plėstųsi Jūsų ratas, o komandos padovanotų kuo daugiau pergalių!

Dėkojame Albertai už įdomų pokalbį ir primename, kad šiais metais Vilniaus “Kibirkštis” dalyvaus ir kasmetiniame MRU nakties renginyje, kuriame MRU naktinio krepšinio dalyviai turės galimybę išbandyti savo galimybes aikštelėje net su pačiomis Kibirkšties komandos krepšininkėmis.

MRU krepšinio sirgaliai

Laurynas Žižys, Aistė Zulanaitė